Raimondas Lapinskas 🌍
Rytietiška laimės samprata
Vakarų intelektinė tradicija teigia, kad norėdami būti laimingi pirmiausia turime užkariauti pasaulį: sukaupti išteklių, įkurti verslus, valdyti valstybes, pelnyti šlovę ir užkariauti tautas.
Tuo tarpu Rytų tradicija jau labai seniai moko visai ko kito. Tiek budizmas, tiek induizmas tvirtina, kad tikras pasitenkinimas gyvenimu atsiranda ne tada, kai užkariaujame pasaulį, bet tada, kai išmokstame suvaldyti priemonę, per kurią tą pasaulį suvokiame – savo protą.
Rytų išmintis sako, kad visiškai nesvarbu, kokie įspūdingi bus mūsų pasiekimai – kiek pinigų sukaupsime, kiek draugų turėsime ar kokia garsi taps mūsų pavardė – jei mūsų protas ir toliau bus pažeidžiamas emocinių audrų.
Rūmai su septyniais atspindinčiais baseinais ir sodais, apsodintais migdolais bei vyšniomis, neteks visos savo vertės, jei žmogų užklups depresija.
Nuolatinis nerimas sugadins net ir greičiausio privataus lėktuvo savininko gyvenimą.
Milžiniškas turtas neturi jokios vertės, jei žmogų nuolat graužia paranoja.
Nelaimingi santykiai akimirksniu panaikina visus privalumus, kuriuos suteikia gerbiamas vardas.
Matydama, kokie trapūs yra visi išoriniai pasiekimai prieš proto nepastovumą, Rytų tradicija ragina liautis nuolat pertvarkius materialų pasaulį, kad vėliau vis tiek būtume palaužti psichologinių problemų. Vietoj to ji kviečia mokytis valdyti ir suprasti tą nepaprastai sudėtingą, sunkiai paklūstantį instrumentą, per kurį išorinis pasaulis pasiekia mūsų sąmonę.
Užuot visą gyvenimą kūrę imperijas, turėtume daugelį metų skirti tam, kad tyrinėtume savo mintis ir svajones. Turime apmąstyti savo šeimą, ekonominę sistemą, kurioje užaugome, seksualinių troškimų įtaką ir biologinę bei kosminę gamtos tvarką, kurios dalimi esame – nors ir be galo maža.
Turime išmokti kvėpuoti taip, kad kuo daugiau deguonies pasiektų mūsų priekinę smegenų žievę. Turime išmokti laikyti savo kūną taip, kad vidaus organai nebūtų suspausti, o kraujotaka nebūtų nepastebimai trikdoma.
Turime reguliariai miegoti pakankamą valandų skaičių ir pašalinti blaškymą bei perdėtą jaudulį, kurie drumsčia mūsų minčių tėkmę.
Tai anaiptol nėra lengvas uždavinys. Tiesą sakant, tam reikia tiek pat darbo, kiek vadovauti didelei advokatų kontorai.
Tačiau jogai ir išminčiai teigia, kad būtent toks gyvenimo būdas suteikia daug tvirtesnį pagrindą tikrai laimei negu ką tik paskirto generalinio direktoriaus banko sąskaita ar jo jachta prie Barbadoso krantų.
Viena iš priežasčių, kodėl ši mintis mums vis dar atrodo sunkiai įtikima, yra ta, kad mums sunku patikėti, jog sėkmė, didžiuliai turtai ir rūmai galiausiai neatneša laimės.
O taip yra todėl, kad pernelyg mažai žmonių, kuriems teko mėgautis visais šiais turtais, nuoširdžiai papasakojo, ką iš tikrųjų reiškia juos turėti.
Didelę intelektinės istorijos dalį, perspėjančią dėl pernelyg pasaulietiško gyvenimo, parašė žmonės, kurie skambėjo įtartinai neturtingi ir pavydūs.
Todėl ypač reikšminga ir padrąsinanti tai, kad budizmą įkūrė Sidharta Gautama – buvęs princas ir prabangos mėgėjas. Jis turėjo rūmus, turtus, tarnus ir šlovę, tačiau viso to atsisakė, kad atsisėstų po bodhi medžiu.
Todėl jis galėjo kalbėti ne teoriškai, o iš savo patirties – ką materialūs dalykai žmogui gali duoti ir ko jie negali duoti.
Be jokio apsimestinio kuklumo jis tvirtino, kad jų nepakanka.
Maistas gali būti puikus, kambariai – prabangūs, tačiau visa tai negali suteikti laimės, jei žmogaus protas yra neramus, blaškomas baimių ir vidinio nestabilumo. O toks protas beveik neišvengiamai išlieka tol, kol žmogus neskiria daug laiko emociniam ugdymui ir nuolatinei dvasinei praktikai.
Į Rytų perspėjimus verta žiūrėti rimtai.
Kad ir kaip stengtumėmės, logiška manyti, jog būsime laimingi tik tiek, kiek ramus yra mūsų protas.
O kadangi mūsų protas toks pažeidžiamas, o gyvenimas toks trumpas, tikriausiai būtų išmintinga daugiau laiko skirti savo psichikai ir šiek tiek mažiau – planams apie antrąjį namą ar biurą Niujorke.
Vakarai sukūrė pernelyg daug nelaimingų turtuolių, o Rytai – pernelyg daug iš tiesų ramių išminčių, kad ir mes nenukreiptume savo dėmesio nuo pasaulio užkariavimo prie savo proto pažinimo ir suvaldymo.
Eastern Happiness
The Western intellectual tradition suggests that in order to be happy, what we need to do most of all is to go out and subdue the world; secure resources, found businesses, run governments, gain fame and conquer nations. By contrast, the Eastern tradition has for a long while told us something very different. In both its Buddhist and Hindu strands, it has insisted that contentment requires us to learn to conquer not the world but the instrument through which we view this world, namely our minds. It won’t matter, says the East, how lustrous and perfect our achievements end up being — how much money we accumulate, how many friends we acquire, how feted our name is — so long as our minds remain open to being troubled at any point by our emotional faculties. All the benefits of a palace with seven reflecting pools and gardens planted with almond and cherry trees will be wiped out by a depression. Chronic anxiety will spoil the ownership of the fastest jet. A fortune is of no use at all so long as one is nagged by paranoia. An unhappy relationship at once destroys any advantages of an esteemed name. Given this vulnerability of external goods to the vagaries of the mental realm, the Eastern tradition advises us to stop spending our time trying to rearrange the material building blocks of existence only then to fall foul of psychological ills — and to focus instead on learning how to control and manage the inherently unruly and hugely complicated instrument through which the external world reaches consciousness. Rather than striving to build empires, we need to spend many years examining how we think and dream; we have to reflect on our families, the economic systems we were brought up under, the impact of our sexual urges and the biological and cosmological order of nature of which we are an infinitesimal part. We have to learn how to breathe in such a way as to allow maximal oxygen to reach our frontal context and to hold our bodies so that our organs are not crushed and our blood flow subtly impeded. We need to be able to sleep a regular number of hours and remove all distractions and excitements that might disturb our streams of thought. This is by no means an easy set of priorities; it is indeed as much hard work as managing a law firm. But, the yogis and sages advise that it delivers us a far more secure hold on the actual ingredients of contentment than the bank account of a newly installed CEO with a yacht off Barbuda. Some of the reason why this continues to feel unreal is that we simply can’t imagine that success, great wealth and a palace wouldn’t in the end do the trick. And that in turn is because too few people who have been blessed with such accoutrements have ever given us an honest account of what it felt like to have them. Intellectual history, with its dire incantations against a worldly life, has been written by a set of suspiciously poor and envious-sounding people. It is therefore highly fortuitous and extremely reassuring that Buddhism should have been founded by a disgruntled former playboy, Siddhartha Gautama, who once had a palace and a trust fund, fame and servants, but gave them up to sit under a bodhi tree and could therefore tell us, with the benefit of lived experience, what material goods can really do — and not do — for us. And without false modesty, he insisted that they won’t be enough. The food may be tasty and the rooms elegant but such advantages cannot serve their purpose so long as one’s mind is haunted and unsteady, as it invariably will be without a long emotional education and regular spiritual practice. We should take the East’s warnings seriously. However hard we strive, it is logical that we can only be as happy as our minds are at peace. And given how vulnerable we are to mental disturbances, and how short our lives are, we should on balance almost certainly spend a little more time on our psyches and a little less time on our plans for a second home and a New York office. The West has produced too many unhappy playboys, and the East too many genuinely peaceful sages, for us not to shift our attention away from conquering the world towards taming our minds.
Environment scientist. I am interested in #science, #fitness, #photography #Linux, #music, #books, #planet, #reality, #activism, #universe, #Olympic lifting, #weighlifting. Science is not a media. medians.
(he,him,his,theirs #objectiveperception
Languages I speak: Lithuanian, English, Russian, Polish (very little).
Student on GO game [online-go.com/user/view/137119…](https://online-go.com/user/view/1371194 )
#fedi22
#psych!
Vakarų intelektinė tradicija teigia, kad norėdami būti laimingi pirmiausia turime užkariauti pasaulį: sukaupti išteklių, įkurti verslus, valdyti valstybes, pelnyti šlovę ir užkariauti tautas.
Tuo tarpu Rytų tradicija jau labai seniai moko visai ko kito. Tiek budizmas, tiek induizmas tvirtina, kad tikras pasitenkinimas gyvenimu atsiranda ne tada, kai užkariaujame pasaulį, bet tada, kai išmokstame suvaldyti priemonę, per kurią tą pasaulį suvokiame – savo protą.
Rytų išmintis sako, kad visiškai nesvarbu, kokie įspūdingi bus mūsų pasiekimai – kiek pinigų sukaupsime, kiek draugų turėsime ar kokia garsi taps mūsų pavardė – jei mūsų protas ir toliau bus pažeidžiamas emocinių audrų.
Rūmai su septyniais atspindinčiais baseinais ir sodais, apsodintais migdolais bei vyšniomis, neteks visos savo vertės, jei žmogų užklups depresija.
Nuolatinis nerimas sugadins net ir greičiausio privataus lėktuvo savininko gyvenimą.
Milžiniškas turtas neturi jokios vertės, jei žmogų nuolat graužia paranoja.
Nelaimingi santykiai akimirksniu panaikina visus privalumus, kuriuos suteikia gerbiamas vardas.
Matydama, kokie trapūs yra visi išoriniai pasiekimai prieš proto nepastovumą, Rytų tradicija ragina liautis nuolat pertvarkius materialų pasaulį, kad vėliau vis tiek būtume palaužti psichologinių problemų. Vietoj to ji kviečia mokytis valdyti ir suprasti tą nepaprastai sudėtingą, sunkiai paklūstantį instrumentą, per kurį išorinis pasaulis pasiekia mūsų sąmonę.
Užuot visą gyvenimą kūrę imperijas, turėtume daugelį metų skirti tam, kad tyrinėtume savo mintis ir svajones. Turime apmąstyti savo šeimą, ekonominę sistemą, kurioje užaugome, seksualinių troškimų įtaką ir biologinę bei kosminę gamtos tvarką, kurios dalimi esame – nors ir be galo maža.
Turime išmokti kvėpuoti taip, kad kuo daugiau deguonies pasiektų mūsų priekinę smegenų žievę. Turime išmokti laikyti savo kūną taip, kad vidaus organai nebūtų suspausti, o kraujotaka nebūtų nepastebimai trikdoma.
Turime reguliariai miegoti pakankamą valandų skaičių ir pašalinti blaškymą bei perdėtą jaudulį, kurie drumsčia mūsų minčių tėkmę.
Tai anaiptol nėra lengvas uždavinys. Tiesą sakant, tam reikia tiek pat darbo, kiek vadovauti didelei advokatų kontorai.
Tačiau jogai ir išminčiai teigia, kad būtent toks gyvenimo būdas suteikia daug tvirtesnį pagrindą tikrai laimei negu ką tik paskirto generalinio direktoriaus banko sąskaita ar jo jachta prie Barbadoso krantų.
Viena iš priežasčių, kodėl ši mintis mums vis dar atrodo sunkiai įtikima, yra ta, kad mums sunku patikėti, jog sėkmė, didžiuliai turtai ir rūmai galiausiai neatneša laimės.
O taip yra todėl, kad pernelyg mažai žmonių, kuriems teko mėgautis visais šiais turtais, nuoširdžiai papasakojo, ką iš tikrųjų reiškia juos turėti.
Didelę intelektinės istorijos dalį, perspėjančią dėl pernelyg pasaulietiško gyvenimo, parašė žmonės, kurie skambėjo įtartinai neturtingi ir pavydūs.
Todėl ypač reikšminga ir padrąsinanti tai, kad budizmą įkūrė Sidharta Gautama – buvęs princas ir prabangos mėgėjas. Jis turėjo rūmus, turtus, tarnus ir šlovę, tačiau viso to atsisakė, kad atsisėstų po bodhi medžiu.
Todėl jis galėjo kalbėti ne teoriškai, o iš savo patirties – ką materialūs dalykai žmogui gali duoti ir ko jie negali duoti.
Be jokio apsimestinio kuklumo jis tvirtino, kad jų nepakanka.
Maistas gali būti puikus, kambariai – prabangūs, tačiau visa tai negali suteikti laimės, jei žmogaus protas yra neramus, blaškomas baimių ir vidinio nestabilumo. O toks protas beveik neišvengiamai išlieka tol, kol žmogus neskiria daug laiko emociniam ugdymui ir nuolatinei dvasinei praktikai.
Į Rytų perspėjimus verta žiūrėti rimtai.
Kad ir kaip stengtumėmės, logiška manyti, jog būsime laimingi tik tiek, kiek ramus yra mūsų protas.
O kadangi mūsų protas toks pažeidžiamas, o gyvenimas toks trumpas, tikriausiai būtų išmintinga daugiau laiko skirti savo psichikai ir šiek tiek mažiau – planams apie antrąjį namą ar biurą Niujorke.
Vakarai sukūrė pernelyg daug nelaimingų turtuolių, o Rytai – pernelyg daug iš tiesų ramių išminčių, kad ir mes nenukreiptume savo dėmesio nuo pasaulio užkariavimo prie savo proto pažinimo ir suvaldymo.
Eastern Happiness
The Western intellectual tradition suggests that in order to be happy, what we need to do most of all is to go out and subdue the world; secure resources, found businesses, run governments, gain fame and conquer nations. By contrast, the Eastern tradition has for a long while told us something very different. In both its Buddhist and Hindu strands, it has insisted that contentment requires us to learn to conquer not the world but the instrument through which we view this world, namely our minds. It won’t matter, says the East, how lustrous and perfect our achievements end up being — how much money we accumulate, how many friends we acquire, how feted our name is — so long as our minds remain open to being troubled at any point by our emotional faculties. All the benefits of a palace with seven reflecting pools and gardens planted with almond and cherry trees will be wiped out by a depression. Chronic anxiety will spoil the ownership of the fastest jet. A fortune is of no use at all so long as one is nagged by paranoia. An unhappy relationship at once destroys any advantages of an esteemed name. Given this vulnerability of external goods to the vagaries of the mental realm, the Eastern tradition advises us to stop spending our time trying to rearrange the material building blocks of existence only then to fall foul of psychological ills — and to focus instead on learning how to control and manage the inherently unruly and hugely complicated instrument through which the external world reaches consciousness. Rather than striving to build empires, we need to spend many years examining how we think and dream; we have to reflect on our families, the economic systems we were brought up under, the impact of our sexual urges and the biological and cosmological order of nature of which we are an infinitesimal part. We have to learn how to breathe in such a way as to allow maximal oxygen to reach our frontal context and to hold our bodies so that our organs are not crushed and our blood flow subtly impeded. We need to be able to sleep a regular number of hours and remove all distractions and excitements that might disturb our streams of thought. This is by no means an easy set of priorities; it is indeed as much hard work as managing a law firm. But, the yogis and sages advise that it delivers us a far more secure hold on the actual ingredients of contentment than the bank account of a newly installed CEO with a yacht off Barbuda. Some of the reason why this continues to feel unreal is that we simply can’t imagine that success, great wealth and a palace wouldn’t in the end do the trick. And that in turn is because too few people who have been blessed with such accoutrements have ever given us an honest account of what it felt like to have them. Intellectual history, with its dire incantations against a worldly life, has been written by a set of suspiciously poor and envious-sounding people. It is therefore highly fortuitous and extremely reassuring that Buddhism should have been founded by a disgruntled former playboy, Siddhartha Gautama, who once had a palace and a trust fund, fame and servants, but gave them up to sit under a bodhi tree and could therefore tell us, with the benefit of lived experience, what material goods can really do — and not do — for us. And without false modesty, he insisted that they won’t be enough. The food may be tasty and the rooms elegant but such advantages cannot serve their purpose so long as one’s mind is haunted and unsteady, as it invariably will be without a long emotional education and regular spiritual practice. We should take the East’s warnings seriously. However hard we strive, it is logical that we can only be as happy as our minds are at peace. And given how vulnerable we are to mental disturbances, and how short our lives are, we should on balance almost certainly spend a little more time on our psyches and a little less time on our plans for a second home and a New York office. The West has produced too many unhappy playboys, and the East too many genuinely peaceful sages, for us not to shift our attention away from conquering the world towards taming our minds.
Environment scientist. I am interested in #science, #fitness, #photography #Linux, #music, #books, #planet, #reality, #activism, #universe, #Olympic lifting, #weighlifting. Science is not a media. medians.
(he,him,his,theirs #objectiveperception
Languages I speak: Lithuanian, English, Russian, Polish (very little).
Student on GO game [online-go.com/user/view/137119…](https://online-go.com/user/view/1371194 )
#fedi22
#psych!
Public Key
npub1e8v6tpvep0u7wqnxmyzxku7rn4ut5lht0jawr6hla4l26yke6m9qjsusu2NIP-05 Address
rlaimondas_at_venera.social@momostr.pinkProfile Code
nprofile1qqsvnkd9skvsh708qfndjprtw0pe67960m4hewhpatl76l4dztvadjspz3mhxue69uhhyetvv9ujuerpd46hxtnfduqs6amnwvaz7tmwdaejumr0ds53yxz7Author Public Key
npub1e8v6tpvep0u7wqnxmyzxku7rn4ut5lht0jawr6hla4l26yke6m9qjsusu2